Maestro P. Bingeliui – 75-eri (išskirtinis interviu)

Šaltinis: Kauno.diena.lt
Publikavimo data: 2018-01-04, ketvirtadienis
Regionas: Kaunas
Adresas (URL): http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/maestro-p...

Maestro P. Bingeliui – 75-eri (išskirtinis interviu)

Vėlyvą tarpušvenčio vakarą kylant Kauno valstybinės filharmonijos laiptais dėmesį patraukia iš trečiojo aukšto sklindantys fortepijono akordai. Jaukiame, iškiliomis pavardėmis išmargintomis afišomis papuoštame kabinete būsimo koncerto partitūras studijuoja garbingą jubiliejų pasitinkantis ilgametis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, profesorius Petras Bingelis.

Šio žmogaus vardas jau seniai tapo neatsiejamas nuo Kauno, o jo nuopelnams, diriguotiems koncertams, parengtoms partitūroms, scenoje sutiktoms asmenybėms išvardinti prireiktų ne vieno knygos puslapio. Kokiais gi rūpesčiais gyvena tiek daug nuveikęs žmogus, kurį dažniausiai matome scenoje, energingais mostais vadovaujantį muzikiniam vyksmui?

– Maestro, dabar toks metų laikas, kai daugelis laksto po miestą rūpindamiesi dovanomis ar stengiasi leisti laiką namų aplinkoje. O Jūs – kaip visuomet, paskendęs muzikoje...

– Iš tiesų, didžiąją paros laiko dalį praleidžiu Kauno filharmonijoje. Kažkada buvo kalbama, kad Lietuvoje tėra keturi žmonės, kuriuos bet kada galima rasti darbo vietoje. Tai – šviesios atminties Juozas Miltinis, išgarsinęs Panevėžio dramos teatrą, per anksti mus palikęs šviesuolis – kunigas Ričardas Mikutavičius, dirigentas Juozas Domarkas, išugdęs Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir – Petras Bingelis. Kai kūrėsi Kauno valstybinis choras, reikėjo ieškoti dainininkų, organizuoti veiklą. Nuo to laiko, štai jau kone penkiasdešimt metų aš esu čia. Pirmoji choro kolektyvo sudėtis buvo ypatinga – surinkti puikius balsus turintys žmonės, iš kurių gal tik trys pažinojo muzikos raštą. Teko juos mokyti natų pažinimo, solfedžio, ugdyti vokalą. Tik vėliau chore atsirado vokalo pedagogo pareigybė, kurią reikšmingai įprasmino šviesios atminties solistas Jonas Antanavičius. Veiklos pradžioje ši našta teko man, dar neturinčiam patyrimo, jaunam dirigentui. Teko eiti ieškojimų keliu ir džiaugiuosi, kad tai pavyko. Choro istorijoje nebuvo atvejo, kad dainininkas negrįžtamai prarastų balsą. Išties, choro vadovas privalo turėti itin gerą vokalinę klausą. Ne absoliučią ar kitokią, o vokalinę. Turi fiziologiškai jausti kito žmogaus balsą, gebėti jam patarti, kaip išspręsti vieną ar kitą vokalinę problemą. Nedrįsčiau teigti, kad tokios savybės yra išugdomos. Jas turi įtraukti dar kūdikystėje, su motinos pienu. Čia reikalinga duotybė. Bet, žinoma, vien talentu ir gabumais toli nenuvažiuosi – juos reikia vystyti.

– O jūs, Maestro, kartu su motinos pienu įtraukėte Kauno valstybinio choro idėją?

– Atsukdamas laiko juostą atgal iki šiol negaliu suvokti, kodėl būtent mane paskyrė pirmuoju šio choro vadovu. Tuomet buvau ką tik baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, jaunas iš Dzūkijos kraštų kilęs dirigentas. Ministrų tarybai išleidus įsakymą Kaune įkurti profesionalų chorą, jo vadovas buvo renkamas iš kone vienuolikos kandidatų. Tarp jų – gausybė patyrusių chorvedžių, netgi solidžių, garbaus amžiaus atstovų. Man regis, daug lėmė mano amžius, entuziazmas ir į tolimą strategiją orientuotas tuometinių valdžios atstovų požiūris. Jaunas žmogus turi pakankamai energijos ir ambicijų, vedančių nelengvu kolektyvo kūrimosi keliu. Kaip parodė laikas – toks pasirinkimas pasiteisino. Laikau šį faktą didžiule asmenine sėkme, nors iš pradžių jai kiek priešinausi. Tuomet turėjau paskyrimą važiuoti mokytis orkestrinio dirigavimo į Peterburgą ir ši idėja mane labai žavėjo. Gavęs pasiūlymą vykti į Kauną nesutikau jo entuziastingai, bet tuometinis kultūros ministras sugebėjo motyvuoti, pažadėdamas galimybę išvažiuoti pasimokyti vakaruose. Tai įvyko po penkerių metų. Išvykau semtis žinių į Leipcigo (Vokietija) Felixo Mendelssohno-Bartholdy vardo aukštąją muzikos mokyklą. Šios studijos man – tikra likimo dovana, suteikusi galimybę mokytis pas tokias iškilias asmenybes kaip profesoriai Rolf Reuter ir Kurt Masur. Jų paskaitos vykdavo namuose, kur susirinkdavo studentai ir visą dieną dirbdavo. Diriguodavome, grodavome, klausydavome muzikos, sekdavome kitų diriguojamas partitūras, profesoriai mus pavaišindavo pietumis – vyko tikros muzikavimo studijos. O iš tiesų, labiausiai džiaugiuosi tuo, kad man pavyko suburti Kauno valstybinį chorą. Žinoma, darbavausi ne vienas – čia veikė visa komanda: chormeisteriai, administracija ir kiti. Prisimenu tuometinio kultūros ministro pasakymą, padėjusį man ištverti tą sudėtingą laikotarpį: „choro vadovas turi būti kantrus kaip akmuo ir užsispyręs kaip asilas. Pernelyg atlaidus ir save tausojantis lyderis negalėtų atiduoti visų savo pastangų vienam tikslui.“ Išties, šiai veiklai teko paaukoti viską: tiek laiką, tiek jėgas. Negalėjai nei kažkur ištrūkti ar išvykti atostogų – kolektyvo be priežiūros palikti nebuvo galima. Čia man neginčijamas pavyzdys – J.Miltinis, sukūręs tikrą teatro legendą. Ir to jis pasiekė visiško atsidavimo savo darbui bei idėjai dėka. Šios neįkainojamos vertybės reikalauja iš žmogaus didžiulių resursų, kurių taip pat neįmanoma įkainoti. Nėra svarstyklių, kurios pasvertų įdėtas žmogaus pastangas. Tik paaukotus metus galima suskaičiuoti.

– Kaip Jums pavyko išlaikyti nuolatinį choro profesinį tobulėjimą, muzikiniais terminais kalbant – tolygų kone penkių dešimtmečių trukmės crescendo?

– Po pirmųjų koncertų mus lydėjo geri kritikos atsiliepimai. Lydėjo ir skeptiški kolegų pasisakymai: „Na gerai, dabar pavyko, o kas bus toliau?“ Į šiuos teiginius turėjau vieną atsakymą: „Planas aiškus – reikės kryptingai ir protingai dirbti.“ Mano nuomone, choras turi skambėti kaip instrumentas, kaip solistas, turintis unikalų, iškilnų tembrą, puikią vokalinę mokyklą, individualų štrichą. Kai visi choristai dainuoja kaip vienas – įdomu klausytis. Suderinti pusbalsiu dainuojančius choristus – juokų darbas, o dinaminė išraiškos skalė tokiu atveju lieka ribota. Padaryti taip, kad choras skambėtų, kad visų dainininkų balsai susilietų į vieną tembrą – to reikia siekti, tai suvokti ir gebėti išgirsti. Tai sunki užduotis, poetiškai kalbant – nepasiekiama siekiamybė, aukščiausias tikslas. Priešingu atveju choras skamba neįdomiai, neprofesionaliai, skamba tarsi dainuodamas be sielos.

– Kokiomis priemonėmis Jūs siekiate to rezultato? Galbūt čia lemia ne tik muzikiniai įgūdžiai, bet ir žmogiškosios vadovo savybės?

– Nesu „kieto kumščio“ taktikos šalininkas. Tokia strategija toli nenuves. Žinoma, disciplina turi būti. Be disciplinos ir kantrybės neišsilaikys joks kolektyvas. Išties, sunku įvardinti konkrečias tikslo siekimo priemones. Peržvelgęs naujo kūrinio partitūrą tiesiog pajaučiu, ką šiuo atveju reikia daryti. Derinu balsus pagal kiekvieno konkretaus kūrinio partijas – tai nuobodus, kasdieninis darbas, vainikuojamas džiaugsmo pasiekus tikslą. Prisimenu atvejį, kai dar studijų laikais į akademiją atvyko garsusis smuikininkas Gidonas Kremeris ir jo paklausė: „Kokiomis priemonėmis jūs pasiekiate tokią tobulą intonaciją?“ Jis atsakė paprastai: „Nežinau. Aš tiesiog groju“. Tas pats ir su choru – reikia tiesiog dirbti. Metodai gali būti įvairūs, bet viena žinau – „kieto kumščio“ taktika dainavimui ir apskritai muzikavimui netinka. Balsą iš žmogaus galima iškviesti tik gražiuoju, balsas bijo pykčio ir slepiasi gilyn. Manau, reikia vadovautis žmogiškomis priemonėmis. Net kažkam nepavykus, rasti už ką pagirti dainininką ir suteikti jam jėgų toliau tobulėti, ieškoti naujų kelių atskleidžiant balsą.

1 2 3

--------- puslapis 2 ---------

– Koks gi tas žmogus, galintis dainuoti Kauno valstybiniame chore? Kokias būtinas savybes jis privalo turėti?

– Žmogus ateinantis dainuoti į šį chorą savyje turi kažkokio paslaptingo šventumo. Mūsų ugdymo sistema orientuota į „žvaigždžių“ kepimą. Tai neteisinga. Išties, į chorą turi ateiti darbui kolektyve nusiteikęs žmogus, gebantis pritapti ir norintis muzikuoti. Balsinės savybės labai svarbios, bet jas nuolat tobulinant visada yra galimybė pasiekti norimą rezultatą. Išties, daugelio metų patirtis man leidžia pamatyti žmogaus nusiteikimą vos jam įžengus pro duris. Netgi dabartiniams choristams kreipiantis į mane su vienu ar kitu prašymu, dažnai iš anksto nuspėju, kokiu reikalu jie atėjo. Svarbiausia, kad žmogus su manimi kalbėtų tiesiai ir aiškiai. Nepakenčiu melo, nes jis labai greitai išaiškėja. Sakydamas tiesą visada pasieksi daugiau. Savybė įžvelgti žmogaus intencijas išugdoma per daugelį metų. Man ją išugdyti pavyko, nes savo kelyje sutikau daugybę žmonių su įvairiais charakteriais, sumanymais bei siekiais. Žinoma, per ilgą vadovavimo chorui laikotarpį būta visko: apkalbų, intrigų, netgi bandymų mane išguiti. Bet greta kitų savybių itin džiaugiuosi dar viena išsiugdyta priemone: niekada nekreipiu dėmesio į apkalbas. Man nesvarbu, kaip mane apšneka ar šmeižia – man svarbus choro meninis rezultatas.

– Kokią turite Kauno valstybinio choro ateities viziją, žvelgiant keletą dešimtmečių į priekį?

– Tobulumui ir kokybei ribų nėra. O išlaikyti aukštą kokybės kartelę nėra taip paprasta vien dėl muzikantų kaitos. Kai chore pasikeičia nors keletas artistų – iš karto jaučiasi kolektyvinio tembro pokytis. Tai – nuolatinis procesas ir choro vadovas privalo tarsi „priauginti“ naujai atėjusius žmones prie bendro skambesio. Taigi mano vizija – nuolatinis choro tobulėjimo siekis, išliekantys aukšti meniniai reikalavimai, kryptingas darbas siekiant aukščiausios kokybės. Nuo pat Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto įkūrimo puoselėjau svajonę įdiegti atskirą specializaciją, padedančią rengti profesionalaus choro dainininkus. Šią idėją nešiojausi savyje dar nuo studijų Leipcige – ten dainininkai po dviejų studijų metų yra kryptingai orientuojami į vieną ar kitą žanrą. Kažkas pasuka operos kryptimi, kažkas – Lied žanro, o dar kiti rengiami kaip choro dainininkai. Jiems tenka daugiau solfedžio, skaitymo iš lapo, ansamblinio dainavimo įgūdžių lavinimo, kryptingai studijuojamas bazinis chorų repertuaras. Taip parengtas dainininkas – kiekvieno choro vadovo svajonė. Juk jis ateina į kolektyvą kone mintinai mokėdamas visą oratorinio žanro aukso fondą. Visgi man nepavyko pakeisti per ilgus metus Lietuvoje susiformavusių dainininkų rengimo tradicijų, tad ši idėja kol kas lieka tik ateities vizija. Žinoma, puiku, kad jaunas žmogus turi ambicijų ir tikslų tapti operos solistu, bet praktika rodo, kad tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam, tad ankstyvesnis kryptingas orientavimas į kitus žanrus galėtų padėti jaunam atlikėjui greičiau įsitvirtinti rinkoje. Linkėčiau to siekti visai Lietuvos dainininkų rengimo mokyklai.

– Maestro, esate dirigavęs prestižiškiausiems Lietuvos bei užsienio orkestrams, chorams, solistams, Jūsų diriguojami kūriniai skambėjo garsiausiose kone viso pasaulio salėse, už nuopelnus Lietuvos kultūrai esate įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jeigu turėtumėte galimybę savo jubiliejiniam koncertui pasirinkti tiek kūrinį, tiek jo atlikėjus, kas skambėtų scenoje?

– Ko gero, tai būtų Johanno Sebastiano Bacho mišios h-moll. Tai – pats brandžiausias visų laikų sakralinės tematikos kūrinys, viena sudėtingiausių partitūrų, reikalaujanti puikių solistų ir instrumentininkų, gerai parengto choro, pasižyminčio teisinga vokaline mokykla, padedančia įveikti aukštą partijų tesitūrą. Šis kūrinys gana retai atliekamas, nes jis reikalauja itin didelių resursų. Kita vertus, šios mišios žavi kiekvieną, nes tai – J.S.Bachas. Ko gero, taikliausiai šį kūrėją apibūdino rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Paklaustas, kas yra jo kūrybos įkvėpėjas ir variklis, jis atsakė: „kiekvienam siūlyčiau nueiti ir pabelsti į J.S.Bacho duris“. Tikiu, kad visi kompozitoriai įkvėpimo sėmėsi ir iki šiol semiasi iš gilaus J.S.Bacho kūrybinio palikimo šulinio. Jeigu kas nori ką nors sužinoti apie kūrybą, pabrėžiu – kūrybą, o ne tiesiog natų rašymą, lai kreipiasi į J.S.Bachą.

Kitas kūrinys, kurį pasirinkčiau savo šventei – Ludwigo van Beethoveno „Missa solemnis“. Tai – taip pat retai atliekamas iškilmingas kūrinys, nuspalvintas mažorinėmis intonacijomis. Šie kūriniai nuolatos skamba mano mintyse, lydi mane per visą dirigento karjerą. Teko juos diriguoti dar jaunystės metais, o dabar norėtųsi prisiliesti prie šių partitūrų ir pažvelgti į jas iš brandaus dirigento pozicijos. Manau, kad dabar matyčiau šiuos opusus kitu, patyrusio žmogaus rakursu. Tiesa, Kauno valstybinis choras šiuos iškilius kūrinius atliko ne vieną kartą. Jie skambėjo garsiausiose pasaulio salėse, diriguojant iškiliems dirigentams: Yehudi Menuhinui, Sauliui Sondeckiui, Juozui

Domarkui ir kitiems. Ne išimtis būtų ir mano jubiliejinis koncertas – jame būtinai dainuotų Kauno valstybinis choras, o J.S.Bacho mišias grotų nepralenkiamas šioje srityje Lietuvos kamerinis orkestras. Šis kolektyvas puikiai įvaldęs baroko muzikos atlikimo stilistiką bei subtilybes, žino visus štrichus ir niuansus. Žinoma, čia būtini itin geri trimitininkai, nes, anot šviesios atminties S.Sondeckio, jeigu trimitams nepavyksta deramai atlikti savo partijų, h-moll mišios patiria fiasko. Taip pat mišių atlikimui būtini puikūs obojininkai, kuriems tenka didžiulė atsakomybė atskleidžiant tikrą obojaus d‘amore tembro žavesį. Bene sunkiausia užduotis būtų pasirinkti tinkamus solistus, besispecializuojančius J.S.Bacho kūryboje. Tai – specifinė vokalo mokykla, leidžianti niuansuotai atlikti barokinę muziką. Lietuvoje ugdomi universalūs dainininkai, gebantys dainuoti kone viską. Bet iš tikrųjų taip nebūna. Visų žanrų kokybiškai dainuoti vienam dainininkui neįmanoma. Visame pasaulyje egzistuoja tam tikras dainininkų diferenciavimas: vagneristai, mozartistai, pučinistai, baroko dainininkai. Štai gastrolių Kinijoje metu, kur Kauno valstybinis choras dalyvavo operos „Toska“ pastatyme, solo partijas atliko dainininkai, besispecializuojantys Giacomo Puccini muzikoje. Malonu buvo jų klausyti – šioje muzikoje atlikėjai nardė tarsi žuvys vandenyje, jų balsai buvo pritaikyti būtent šiai stilistikai. Lygiai taip yra ir su J.S.Bacho muzika – reikalinga specifinė vokalo mokykla. Ir tai aktualu ne tik solistams – choras taip pat nėra visiškai universalus instrumentas. Žinoma, jo galimybių skalė galbūt platesnė, bet kiekvienas kolektyvas taip pat turėtų specializuotis jam palankių žanrų srityje. Mane stebina, kai kameriniai chorai imasi atlikti didingus, stambaus žanro kūrinius. Norint išgauti tam tikrą didingumo efektą, pasiekti reikiamą vokalinį, turtingo tembro choro skambesį, kolektyvas turi būti gerai parengtas.

– Esate Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, universiteto Senato valdybos pirmininko pavaduotojas. Kuo Jums svarbi pedagoginė veikla?

– Šioje srityje darbuojuosi daugiau nei trisdešimt penkerius metus. Iš savo absolventų, toliau dirbančių dirigento darbą galėčiau paminėti Zalcburge reziduojantį Arūną Pečiulį, simfoninio dirigavimo keliu pasukusią Adriją Čepaitę, Kauno valstybiniame chore dirbančius Kęstutį Jakeliūną, Mindaugą Radzevičių, mano buvę studentai profesinę veiklą vykdo Ispanijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur. Pradėjau pedagoginį darbą dar tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, darbuodamasis su neakivaizdinių studijų studentais, o jų tuomet išties netrūko. Vėliau tapau nariu iniciatyvinės grupės, padėjusios įsikurti Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetui ir savo pedagoginę veiklą susiejau su šia įstaiga. Manau, kad tokiam miestui kaip Kaunas yra būtina turėti aukštąją muzikos mokyklą. Mieste veikia muzikinis teatras, filharmonija, simfoninis orkestras, šiems kolektyvams nuolatos reikia naujų artistų. Didžiulis klausimas, kaip dabar atrodytų šios meno įstaigos, jeigu Kaune nebūtų atkurta aukštoji muzikos mokykla. Iš kur atsirastų naujos atlikėjų kartos? Šiuo metu nė vienas kolektyvas negali skųstis muzikantų trūkumu, nes mieste rengiami profesionalūs muzikai. Šios mokyklos absolventai pasklidę po visą Kauno regioną ir aš džiaugiuosi, kad įstaiga tęsia savo misiją tapusi Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija. Žinoma, vis girdime balsus, keliančius klausimą kam Lietuvai reikalingos kelios aukštosios muzikos mokyklos. Mano manymu, po profesionalius muzikantus rengiančią ugdymo įstaigą turėtų būti kiekviename iš didžiųjų Lietuvos miestų. Nereikia, kad jose būtų gausu studentų, svarbu, kad jos aprūpintų tuos regionus profesionaliais muzikantais. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti Vokietijos miesto Veimaro aukštąją muzikos mokyklą – joje studijuoja iki šimto ugdytinių, bet mokykla išlaiko savo prestižinį statusą. Tokios muzikos mokyklos – kultūriniai židiniai, skatinantys tolesnę meno plėtrą regionuose. Svarbu – išlaikyti muzikavimo tradicijas, kaip tai padarė pokario Vokietija. O dabartinės valdžios propaguojamas noras centralizuoti muzikos ugdymą koncentruojant jį Vilniuje man kvepia sovietmečiu. Juk tuomet centrine muzikinio ugdymo įstaiga buvo Maskvos konservatorija. Štai Klaipėdos atvejis – ar tapus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos padaliniu dabartiniame menų fakultete padaugės studentų? Labai abejoju. Vis tiek traukos centru išliks Vilnius, o iš ten retas kuris sugrįš į gimtąjį miestą vykdyti meninės veiklos. Studijuodamas savo mieste dažnas muzikantas įleidžia šaknis, susikuria gyvenimo sąlygas ir lieka čia ilgam. O centralizuojant muzikinį ugdymą rizikuojama nuskurdinti visus mažesnių miestų meno kolektyvus.

1 2 3

--------- puslapis 3 ---------

– Maestro, Jums teko dirbti Vilniaus vyrų choro „Varpas“ chormeisteriu, būti šio kolektyvo meno vadovu, Kaune buvote suorganizavęs kamerinį orkestrą, buvote Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, esate nuolatinis respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas ir narys, įvairių meno ir repertuaro komisijų pirmininkas, taip pat – Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas. Kokios, Jūsų nuomone, yra mūsų šalies chorinio meno kultūros bei choro dirigentų ugdymo perspektyvos?

– Anuomet jaunuoliai noriai rinkdavosi choro dirigento specialybę. Dabar ši padėtis pasikeitusi ir tikrai ne į gerąją pusę. Dėl neatsakingo valdančiųjų požiūrio chorinio dainavimo kultūra Lietuvoje gerokai sunykusi, tad jaunam dirigentui labai sunku save realizuoti. Štai mėgėjų chorų vadovams mokamą atlygį sunku netgi pavadinti išmalda, nors jų įdedamas darbas yra didžiulis. Kita vertus, kaip vadovui išlaikyti autoritetą tarp chore dainuojančių muzikos mylėtojų, kuomet teikiamas finansavimas prilygintinas pasityčiojimui? Šitaip kertama pagrindinė medžio šaka, ant kurios vis dar bando išsilaikyti mūsų chorinio dainavimo kultūra. Juk chorvedžio profesija – labai plačių interesų, apimanti daugybę veiklos sričių, o mūsų valdantieji nesuvokia ar nenori suvokti, kad per dainavimą choruose galima formuoti žmogaus vertybes, mąstymą, netgi įdiegti tam tikrą pasaulėjautą ar suvokimą. Ne veltui tuo išmaniai naudojosi sovietinės ideologijos skleidėjai. Dainavimas gali tapti stipriu ginklu, nelygu, kokiose rankose jis laikomas. Ir kol kas ryškių prošvaisų šioje srityje nematau. Štai kad ir Kauno mokyklos – daugiau nei pusšimtyje ugdymo įstaigų egzistuoja vos keletas mišrių chorų. Kauno mėgėjų chorų vadovai neriasi iš kailio viliodami dainininkus, dažni atvejai, kai tie patys žmonės dainuoja keliuose choruose. Turėtume ugdyti žmones, nuo jaunų dienų diegti jiems meilę dainai – tada kolektyvai nejaus artistų stygiaus. Baisiausia, kai nedainuoja vaikai. Taip mes prarandame ištisas kartas: juk nedainavęs vaikystėje, daugeliu atvejų nedainuos ir suaugęs. Su tuo sieju ir savąją idėją valstybingumo šimtmetį pasitinkančiai Lietuvai: išmokykime kiekvieną vaiką, kad jis baigdamas mokyklą galėtų padainuoti bent kelias dešimtis liaudies dainų. Juk tautiškumo jausmas geriausiai suvokiamas per muziką, per liaudies dainą. Jeigu vaikai dainuos – atsigaus ir mūsų tautiškoji savastis. Dabar, deja, grimztame į populiariosios kultūros liūną. Netgi kažkokių vilčių teikęs projektas „Chorų karai“ pasuko ne ta linkme. Buvo nueita į maivymąsi pagal fonogramą, o dainavimui nepalikta vietos. Prisimenu atvejį, kai vienam iš tų „chorų“ koncerto metu dingo elektra. Stop. Viskas. Be fonogramos jie negali dainuoti. Argi tai choras? Tai – didžiausia apgaulė, fikcija. Liūdna, bet tokia rizikinga linkme einama ir Lietuvos Dainų šventėse. Siekiant apgaulingos kokybės arčiau mikrofonų pastatomi profesionalūs ar aukščiausių kategorijų chorai, o kiti išrikiuojami nuošaliau. Rezultatas efektingas, girdime komplimentus „O, kaip puikiai skamba Lietuvos chorai“. Bet juk tai – apgaulė ir apgaudinėjame ne ką kitą, o patys save. Tiek latviai, tiek estai mus palikę toli užnugaryje. Pamenu neišdildomą įspūdį palikusią viešnagę Latvijos dainų šventėje: scenoje dainuoja penkiatūkstantinis choras – geriausi iš geriausiųjų, o dar gausesnė publika tą patį repertuarą dainuoja kartu.

Pasirodo, kaip klausytojai čia susirinkę kiti chorai, kurie atrankų metu nepateko į pagrindinių atlikėjų sąrašą. Toks masiškumas, tokia patriotiškumo banga išties spaudžia ašarą ir verčia pavydėti teisingo tų šalių valdžios požiūrio. Mūsų šalyje tokio požiūrio vis dar trūksta, tai galiu teigti drąsiai ir atsakingai. Tik liūdną šypseną kelia teiginiai, kad finansavimo ir dėmesio kultūrai negalima skirti daugiau dėl krizės ar kitų nepriteklių. Prisiminkime garsiąją Vinstono Čerčilio frazę, pasakytą antrojo pasaulinio karo metais po pasiūlymo sumažinti finansavimą kultūrai: „O dėl ko mes tada kariausime?“ Mūsų bėda ta, kad valdančiųjų tarpe turime per mažai žmonių, norinčių išgirsti ir girdėti. Ir aš pats, būdamas visuomeniniu veikėju ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu vis bandau iškelti rūpimas kultūrinio gyvenimo problemas ar pasiūlyti vieną kitą idėją, bet į tai dažnai numojama ranka: „ką čia tie menininkai – pašūkaus ir nurims...“. Stebiuosi mūsų valdžios požiūriu ir dar labiau neramina jų demonstruojamas nebaudžiamumas. Ką mes rodome savo jaunajai kartai? Tiesiog atvirai demonstruojame, kad Lietuvoje nėra vietos teisingumui ir atsakomybei. Ir argi tai neskatina jaunų žmonių palikti Tėvynę?

– Jūs, kilęs iš Dzūkijos, buvote pripažintas įsimintiniausiu Kauno menininku, apdovanotas I laipsnio Santakos garbės ženklu, „Auksinės krivūlės“ riterio ženklu, tapote ne tik Kauno miesto garbės piliečiu, bet ir asmeniu, kurio vardas neatsiejamas nuo Kauno.

– Ilgametis darbas norom nenorom sutapatina su miestu, kuriame vykdai kryptingą veiklą. Kažkada viename straipsnyje buvo parašyta, kad vadovauti Kauno valstybiniam chorui buvau paskirtas todėl, kad esu kaunietis, turintis sąlygas gyventi šiame mieste. Niekaip nesuvokiu, iš kur gimė ši „fantazija“. Iš tiesų, iki atvykimo dirbti, Kaune buvau lankęsis vos du kartus. Jokio kito tiesioginio ryšio su šiuo miestu iki tol neturėjau. Na, o dabar negalėčiau savęs įvardinti kitaip kaip tik kauniečiu. Bėgant laikui suaugau, susitapatinau su šiuo miestu. Tiesa, kai prabėgus pirmajam choro veiklos dešimtmečiui atsivėrė keliai į didžiąsias tuometinės Sovietų sąjungos scenas, mums tekdavo dažnai vykti į Vilnių, repetuoti su J.Domarko vadovaujamu orkestru. Tuomet vadovybei kilo idėja perkelti chorą į Vilnių, siekiant sumažinti kelionių išlaidas. Bet mes likome Kaune. Išties, choras oficialiai buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos padaliniu ir neišvengdavome paradoksalių situacijų: koncertai Kauno mieste buvo traktuojami kaip išvykos.

– Esate Pažaislio muzikos festivalio sumanytojas ir ilgametis meno vadovas, taip pat dalyvaujate kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Edvardo Griego muzikos festivalio organizacinėje veikloje.

– M.K.Čiurlionio ir E.Griego muzikos festivalis – graži, koncentruota muzikos šventė, kurios pagrindinis iniciatorius – norvegų menininkas Espen Selvik. Šio renginio dėka suvienijamos dviejų šalių kultūros, skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas, ko pasekoje gimsta eilė puikių muzikos projektų. Džiaugiuosi būdamas šio muzikinio įvykio dalimi. Išties, kartais norint surengti įsimintiną festivalį nereikia ypatingų lėšų – tereikia tik sąlygų ir iniciatyvos. Štai turime Kaune restauruotus dviejų bažnyčių – Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos – vargonus. Būtų galima racionaliau išnaudoti šiuos puikius instrumentus, sekant Norvegijos pavyzdžiu, organizuoti kassavaitinius vargonų muzikos koncertus. Paveldas, prie kurio restauravimo ženklia dalimi prisidėjo Kauno miesto savivaldybė, turėtų būti plačiau prieinamas visuomenei.

Pažaislio muzikos festivalis – ilgiausiai trunkantis ir daugiausia koncertų bei renginių apimantis muzikos festivalis Lietuvoje. Jo pateikiamas renginių spektras itin platus, o viena iš reikšmingiausių detalių – Kauno pilies prieigose publikai dovanojamas spektaklis istorine mūsų šalies tematika. Istorinė lietuviška dramaturgija ne taip dažnai statoma teatrų scenose, tad į šį renginį nuolatos suplūsta gausybė žmonių, juos filmuoja ir transliuoja Lietuvos televizija. Festivalis pristato Lietuvai daugybę garsiausių užsienio šalių atlikėjų, skatina kultūrų bendravimą, garsina mūsų šalies vardą visame pasaulyje. Juk tik kultūros, muzikos dėka esame matomi kitose šalyse ir turime galimybę plėtoti savąją meninę raišką. Tad drąsiai galiu teigti, kad Pažaislio muzikos festivalis turi didelę reikšmę visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Liūdna, kad šiais metais festivaliui buvo ženkliai sumažintas finansavimas. Dabartinės kultūros ministerijos propaguojama regionų plėtros politika man priimtina, bet derėtų suvokti, kad Pažaislio muzikos festivalis taip pat orientuotas į regionus – jo koncertai vyksta visoje Lietuvoje, ne tik Kauno mieste. Džiaugiuosi tuo, kad mūsų šalyje vyksta daugybė festivalių ir jie sulaukia ministerijos palaikymo, bet bandymas ignoruoti vieną solidžiausių muzikinių renginių man kvepia lobizmu. Deja, tai – realybė ir manau, kad reikia apie tai kalbėti. Juk kuo dažniau kelsime problemas į viešumą, tuo daugiau šansų, kad būsime išgirsti.

– Jūsų darbų barai itin platūs: Kauno valstybinis choras, pedagogika, visuomeninė veikla. Iš kur semiatės energijos?

– Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad veiklos turiu per daug. Prisimenant taisyklę, kad muzikantas negali visuose žanruose būti tobulas, ši nuostata galioja ir man – neįmanoma visur suspėti. Jeigu pilnai atsiduodi vienai veiklos sferai – automatiškai nukenčia kita. Prioritetine savo veiklos sritimi laikau Kauno valstybinį chorą. Kartais pamąstau – kas iš to, kad užsiėmęs visuomenine veikla padedu gimti vienam ar kitam projektui? Juk tuomet nukenčia mano prioritetinė sritis. Juolab, kad laiko ir energijos visiems veiklos barams toli gražu nepakanka. Sklando toks posakis: „jis gali viską ir dar daugiau“. Apie save to negalėčiau pasakyti. Visgi tenka laviruoti, aukojant brangų šeimai ir artimiesiems skirtą laiką. Kaip dvi tiek fizinę, tiek psichologinę formą padedančias išsaugoti priemones galėčiau įvardinti jogos praktikavimą ir pirtį. Štai netgi dabar esu ką tik po apsilankymo pirtyje. O jogos pratimus atlieku kiekvieną rytą. Be šio mankštinimosi proceso, ko gero, greitai prarasčiau formą. Užsiimu šia praktika nuo studijų Leipcige, kuomet patartas tenykščio gydytojo jogos pagalba įveikiau kamavusias sveikatos problemas. Joga teikia ne tik fizinės energijos, ji teisinga linkme nukreipia mintis, leisdama įtikėti, kad esi visada jaunas, atsiriboti nuo nereikšmingų problemų. Nors aiškiai suvokiu, kad mano amžius solidus, bet nejaučiu, kad metų našta sunkiai slėgtų. Juk išėjus į sceną snausti nėra kada, ten turi parodyti, ką gali, išjudinti ir uždegti visus atlikėjus. Be tinkamos energijos scenoje nėra kas veikti.

1 2 3

http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/maestro-p-bingeliui-75-eri-isskirtinis-interviu-844755